Pradžia / Grožio chirurgija / Nedrįstate apsinuoginti, nes kompleksuojate dėl mažos krūtinės?
IMG_0118

Nedrįstate apsinuoginti, nes kompleksuojate dėl mažos krūtinės?

Ši tema man buvo labai aktuali. Tiesa, niekuomet negalvojau, kad teks dalintis mintimis, susikaupusiomis per keletą dešimtmečių. Ir paaiškinti tai, kas man pačiai per daugybę metų nebuvo aišku. 

Net ir dabar, kada noras dalintis potyriais labai ryškus ir nuoširdus, išdėstyti tai raštu labai sudėtinga.

Prie kompiuterio ekrano per pastaruosius kelis mėnesius prisėsdavau dažnai. Bet parašyti ką nors taip ir nesugebėdavau…

Tikrai nėra paprasta pripažinti to, kas tave erzina. Netgi mintyse ir niekam negirdint. Dar sudėtingiau yra nutarti, kad pasikeitimo reikia…

Dabar jau viskas praėję. Sprendimas padarytas, pokyčiai įvyko ir… jie PUIKŪS!

Paauglystėje sportavau, todėl mintyse nuolatos maldaudavau aukštesniųjų jėgų, kad tik pašykštėtų man didelės krūtinės. Juk tas vaizdas, kai mergina bėga, o biustas atsigręžia tai į kairę, tai į dešinę, labai jau neestetiškas… Su tuo savo mintyse niekaip negalėjau susitaikyti. Kažkodėl didelės klasiokių krūtinės, išryškėjančios nepatraukliausių pavidalu sporto salėje ar ugdymo įstaigos stadione, man buvo klaiku. Kitiems gal tai nieko nereiškia, o mane labai paveikė.

Maldavimai buvo išklausyti ir iki to laiko, kol tęsėsi sportinė karjera, apie kitokią krūtinę net nesusimąstydavau. Apskritai daugelį metų apie tai negalvodavau. Nedidelė krūtinė mane tenkino, o dailūs nėriniuoti apatiniai tiesiog nedomino.

Vėliau gimė vaikai. Kol jų laukiausi ir maitinau, krūtinė šiek tiek padidėjo. Svarbus privalumas – jos forma nepakito. Net ir tuomet, kai po metų laiko žindyti kūdikių nebereikėjo.

Tačiau… Nežinau, kokiu momentu tai atsitiko ir kas sprendimui padarė lemiamą įtaką. Gal tuomet, kai vien jaunystės žavesio nebepakanka, imi galvoti apie kitus, su išvaizda susijusius dalykus? Prieš kelias dienas buvau vestuvėse. Didžioji dalis svečių buvo mano bendraamžiai ir kiek vyresni žmonės. Vienintelės viešnios amžius neatitiko vyravusio susirinkusiųjų vidurkio – ilgakojė ilgaplaukė tebesimoko mokykloje. Mergina, turinti ypatingai liauną figūrą, nedidelę krūtinę ir laibas kojas, vilkėjo žemę šluojantį juodą sijoną. Dvigubai už ją vyresnės damos vis bambėjo, kad ji be reikalo slepia tokį grožį po nesuvokiamai ilgu drabužiu. Tuomet greta sėdinčiai draugei pasakiau, jog ilgos suknelės ir sijonai tinka būtent aukštoms ilgakojėms. Juk kiek pilnesnė ir žemesnė mergina nesugeba atskleisti tikrojo drabužio dailumo. Na, į mano komentarą ji atsakė standartine fraze -„Jaunoms viskas tinka“. Ir staiga aš supratau, o sakinį, regis, galėjau pačiupinėti ore! Taip – jai puikiai tiko drabužiai, elementari šukuosena, ryškus lūpdažis, oda, neliesta pudros ir kitų kosmetikos priemonių, maža krūtinė! Man irgi tiko! Kai buvau …niolikos! Tada nebuvo svarbu, kaip vilkėsi, šukuosies, dažysies! Juk vyresniųjų akimis tu buvai tobulo gyvenimo laikotarpio – jaunystės pavyzdys! Trūkumų žmoguje pradedame ieškoti, kai gyvenimo laikrodis ima tuksenti trečią dešimtmetį. Kiek iš jūsų, atsibudę trisdešimtojo gimtadienio ryte, pažiūrėjote į veidrodį, patampėtę odą, pasisukiojote aplink ir ištrėte – „Nesąmones visi šneka! Niekas nepasikeitė!“. Ir iš tiesų nepasikeitė. Kokiems ketveriems metams… Tuo metu, kai jau būsite susigyvenę su savo naujuoju amžiaus laikotarpiu, ir patikėję tuo, kad tebeesate tie, kuriems nereikia dėti pastangų rūpinantis savo išvaizda, išgirsite žinią… Kiekvienas savaip. Kiekvienas skirtingu metu. Bet kiekvienas – ganėtinai skausmingai. „Tas laikas, kai galėjome tiesiog būti, praėjo“ – tokia žinutė itin nemaloni. Ją priimti ir patikėti sunku. Jei tą padarytume, neabejotinai atsirastų daugiau sportuojančių, einančių profilaktiškai pas gydytojus, besilankančių grožio salonuose. Ir… mažiau besiskiriančių! Tiesiog reikia prisiminti – senstame visi, o tai, su kuo galėjai susitaikyti dvidešimties, tampa visiškai nebepakenčiama keturiasdešimties…

Jau turbūt pats laikas grįžti prie mažos krūtinės temos. Matyt, po to trisdešimtojo gimtadienio viskas ir prasidėjo. Ėmiau pastebėti, kad pasisukus, pasilenkus ar kokioje nors kitoje nekaltoje situacijoje ima ir šiek tiek atsiveria palaidinės viršus. Jei greta stovi mano ūgio žmogus, jis nieko nepastebi. Bet jei aukštesnis… Mano krūtinė atsiverdavo lyg ant delno. Ne ne :) Nuoga po rūbais nevaikštau! Tačiau tokio dydžio liemenėlių, kokių reikėdavo man, tiesiog niekas negamina… O pačios mažiausios pasilenkus nuo kūno šiek tiek atsitraukia. Jei krūtinė būtų bent jau vidutinio dydžio, tuomet atsidengtų tik jos kraštelis. Bet, kadangi ji buvo ypatingai nedidelė, tai ir pasimatydavo visa.

Tai mane ėmė labai erzinti. Nuolat vaikščiodavau įsitempusi ir galvodama apie drabužius. Ir įtampa buvo ne vien tik mintys apie tai, kad dėl tam tikrų fiziologinių niuansų galiu būti apžiūrima visai pašalinių žmonių. Ji pasireiškė fiziškai – sprando skausmas tapo gana įprastu reiškiniu.

Po truputį ėmiau jaukintis mintį apie plastinę operaciją. Skaityti informacijos internete nenorėjau. Tiesiog maniau, kad ji gali būti neobjektyvi. Tad, atsargiai draugių tarpe vis užvesdavau apie tai diskusiją. Ir ką jūs manote – atsirado bent kelios, kurios pasisakė jau tapusios chirurgų pacientėmis! Ir kaip aš nieko nepastebėjau! „Bet juk tai normalu! Susitikusios viena kitos nuodugniai neapžiūrime, o operacijos rezultatą kurį laiką slepia drabužiai. Nepamiršk, kad ir turėdamos nedideles krūtines mes jas sugebėdavome optiškai padidinti. Vadinasi, apie situaciją realiai žinojome tik pačios ir mūsų vyrai“, – paaiškino viena iš draugių. Beje, taip pat buvusi sportininkė.

Po vieną kalbinamos merginos nedvejojo, kad dėl operacijos reikėtų kreiptis į šios srities guru. Tą, kuris po daugelio jų dvejonių ir konsultacijų buvo patvirtintas kaip geriausias. Jis joms visoms patiko ir padarė įspūdį savo profesionalumu.

Maždaug pusmetį rinkusi informaciją nutariau jam paskambinti. Specialistas išsamiai paaiškino apie procedūrą, parodė operacijos pavyzdžių, supažindino su galimais komplikacijų variantais. Jis netgi pademonstravo, kaip atrodyčiau su nauja krūtine! Žinoma, prieš tai išmatavęs ir išaiškinęs, kokie didžiausi implantai man galėtų būti pritaikyti. Va jų dydis ir tapo dar viena kliūtimi ryžtantis operacijai. Tai, ką pamačiau veidrodyje, man sukėlė tikrą šoką! Krūtinė atrodė ne šiaip didelė – ji buvo GIGANTIŠKA! Grįžusi po pokalbio su V. Kaikariu paskambinau minėtai draugei sportininkei. „Nepyk, – pasakiau, – Bet kelių mililitrų implantus tau įdėjo? Kodėl jis sako, kad man reikia tokios gigantiškos krūtinės? Juk aš nesiruošiu jos išvaizda kažko priblokšti! Tik dėl savęs tą darau!“.

„Nusiramink, – atsakė draugė, – Aš išgyvenau tą patį. Tik dabar, praėjus pusmečiui po operacijos, kategoriškai tau sakau – pasitikėk gydytoju. Jis žino ką šneka“.

Tuo metu mano abejonės ištirpo iki nesuvokiamo mažumo. Teks pasitikėti.

Bet… susidūriau su dar viena situacija. Savo vyru. Išgirdęs, ką veiksiu prieš Šv. Kalėdas, jis pakraupo. Nepašykštėjo palyginimo su „pupytėmis“ ir, žinoma, ištarė tai, kuo džiaugtųsi kiekviena moteris – „Bet juk aš tave pamilau tokią, kokia esi. Ir man nesvarbus tavo krūtinės dydis“.

Pastangų nereaguoti į tai ir neatšaukti operacijos reikėjo…

Bet, kaip sakiau, dabar jau tai – praeityje. Apie tai, kaip vyko operacija, koks buvo pooperacinis laikotarpis, su kokiais pasikeitimais teko susigyventi, papasakosiu kitą sykį. Tačiau galiu pasakyti vieną – praėjus maždaug trims mėnesiams po juvelyrinio V. Kaikario darbo mano mylimasis prasitarė – „Žinai, ta operacija… Gal vis dėlto per mažą tau krūtinę padarė???“.

 

 

Apie admin

Check Also

Olivier Duhamel

Lytinių lūpų korekcija – tema, braukiama iš tabu sąrašo

Apie tai, kad pernelyg didelės ar nevienodos lytinės lūpos įvairaus amžiaus moterims sukelia diskomfortą, daugelį ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *